Pavasaris

Šiandien išėjau į kiemą apsitvarkyti. Ir kažkodėl prisiminiau Donelaitį:

“Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,
Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.”

Hamlets

Manyje atsirado dilema… Beveik hamletiška :)))
Vienas žmogus mane apgavo. Negavau nemažos pinigų sumos kurią jis buvo pažadėjęs sumokėt. Kaip supratau, kad jis sumokės nelabai yra šansų.
Turiu du variantus:
1. Pasidaryt išvadas apie tą žmogų ir pasistengt gyvenime nebeturėt su juo reikalų. Ir viskas. Pinigų iš šito reikalo vistiek jau nebebus.
2. Keršyti. Tikrai turiu variantų kaip padaryt, kad ir tas žmogus netektų pinigų. Gal net ir didesnių negu aš. Galų gale Lietuva maža šalis – vienas kitas mano žodis apie tą žmogų jam gali dar ilgai gyvenima gadinti.
Šiaip aš visada laikausi principo, kad pyktis (o kerštas tai tiesiog pykčio išraiška) kenkia tik vienam žmogui. Man pačiam. Ir kad keršija tik kvailiai. Ir jei realiai aš neturėsiu jokios naudos iš savo veiksmų – tai geriau tų veiksmų nedaryt. T.y. vienareikšmiškai rinkčiaus pirmąjį  variantą.
Bet… Taip yra kol esi vienas ir galvoji apie save. Jei jau būti šiek tiek daugiau socialiai orientuotu, tai reik pažiūrėti plačiau. Tas žmogus tikrai apgaus dar ne vieną žmogų. Ir žiūrint iš visuomenės pozicijų – tokius žmones reikia auklėt. Kitaip tariant nubausti. Kad žinotų, jog apgaudinėti kitus žmones yra labai blogai. Iš esmės tai jau būtų ne kerštas, o bausmė. Ir tai darydamas daryčiau visuomenei gerą.
Va dabar ir nežinau kas yra gerai o kas blogai. Atrodo turiu principus kurie man tinka, patinka ir atrodo teisingi. Bet ar tikrai tie principai yra tokie ???? Ar ne per daug jie egositiški ????