Erlickas

J.Erlickas "Apie Vilniu ir Kauna"

"...Aš bandysiu įrodyti, kad Kaunas yra Viskas.
Mat, kartais susidaro įspūdis, kad patys kauniečiai to nesuvokia ir savo
miestą net lygina su Vilnium. Bet jei Vilnius būtų kaip Kaunas, tai ir
Nemunas tekėtų pro Vilnių.

Pagal Viešpaties planą prie tokios upės kaip Vilnelė galėjo atsirasti tik
Babtai.
Koks gi save gerbiantis miestas stengtųsi atsirasti kuo toliau nuo jūros ir
kuo arčiau Baltarusijos?
Anuomet net padorūs gyvuliai vengė būsimo Vilniaus apylinkių. Kur daugiau
galėjai išgirsti staugiant tokį išsigimėlį kaip geležinis vilkas?

Kodėl būtent Vilniuj įsikūrė Lietuvos Seimas, Vyriausybė ir net Vilniaus
savivaldybė? Todėl, kad piktoji dvasia ieško sau vietų, kur tamsiau.

Kaune greitai gautų galą.
Ir net patys vilniečiai taip nepasitiki vilniečiais, kad įrengė jiems 100
km. ilgio bandomąjį kliūčių ruožą. Ir tik pasiekęs Kauną, ten apvalęs bei
sustiprinęs dvasią, vilnietis įgyja teisę padidinti greitį iki 130 km/val.
O štai kaunietis gali iš karto tokiu greičiu pajudėti į vakarus.

Vilnietį, artėjantį prie Kauno, įspėja specialus ženklas: „Pravieniškės – 6
km." Vilnietis sudreba ir prisisega saugos diržus.

Kaunietis gi niekur Vilniaus prieigose nepamatys analogiško ženklo:
„Lukiškės – 6 km." Nes kauniečio nepagąsdinsi. Kaunietis pats autoritetas.
Vilniečiui suteikta galimybė pravažiuoti Kauną pakraščiu, jo beveik
nepastebėjus ir neįsibaisinus. Tik įsivaizduokim, kas būtų, jei vilniečiui
tektų kirsti Kauno centrą! Jis nutrokštų kamščiuose ir amžiams liktų
klajoti painių Senamiesčio gatvelių labirintuose.

Yra nuomonė: kada nors Vilnius ir Kaunas susijungs ir taps dipoliu.
Atseit dvi galvos geriau kaip viena. Aišku, taip galėjo sugalvoti tik tas,
kuris išvis be galvos. Prisiminkim ūsūrinio traukinio Vilnius – Kaunas
likimą. Tas naivus dvigalvis padarėlis, kitados svajojęs sujungt dvi
nesujungiamas vietas nūnai išprotėjęs blaškosi iš vieno galo į kitą pats
neberasdamas sau vietos... Nejau ir mes norime tokiais tapt?

Kita vertus, kaunietis nenori vilniečio nė akyse regėt. Todėl ir nutiestas
aplinkkelis, greitkelis... Atseit varykit jūs, vilniečiai, kuo greičiau
prie jūros ir girdykit ten savo žirgus. Mat Vilniaus apylinkių gyventojai dar
nuo Vytauto laikų garsėjo išskirtiniu kvailumu ir jodavo žirgų girdyt net prie
Juodmarių. Neteko girdėt, kad taip elgtųsi bent vienas kaunietis. Betgi
vilnietis įsitikinęs: kuo vanduo sūresnis, tuo žirgui skaniau. Užtat
aplinkui Vilnių žirgų berasi tik rezervatuose, kur laikomasi griežtos
abstinencijos: nė gramo druskos.

Vilniečiui nuo Kauno atsiveria plačiausios perspektyvos. Nori – brauki
Marijampolėn, nori – į Kėdainius, Raseinius, Šiaulius ir Vakarus... O gali
net į Mėmelį, iš kur jau Amerika ranka pasiekiama...

O pabandykim įsivaizduoti, kad neatsargus kaunietis keliavo, keliavo...
Ir atsidūrė Vilniuj. Aišku, jam čia nėr ko būt. Bet šaunusis nuotykių
ieškotojas atgal dar nenori grįžt. Jis, kaip ir visi kauniečiai, veržiasi į
priekį. Tačiau kur yra Vilniaus priekis? Brėžiame tiesiąją nuo Kauno per
Vilnių ir tolyn... Kurgi mūsų šaunuolis nukeliaus? Į Šumską, Astraviecą ir
Ašmiany... O ką ten sveikam žmogui veikt?

Maironis andai rašė: „Kada tik keliu važiavau pro Trakus, man verkė iš
skausmo širdis..." O Vilniaus senelis nė nepasiekdavo, nes pro ašaras kelio
nebeįstengdavo rast. Tokį tat įspūdį šviesiam žmogui darė tamsus Vilniaus
kraštas.

Užtat ir sakau: Kaunas yra visų kelių pradžia. O Vilnius – vienintelio
kelio galas."

J. Erlickas