Kažkaip pastaruoju metu internete vis užkliūdavo vestuvinių nuotraukų. Iš daugiau ar mažiau pažįstamų žmonių vestuvių. Pastebėjimas ta tema:
Niekas vestuvinėse nuotraukose neatrodo baisiau kaip pamergių burys su vienodomis suknelėmis, kai ta suknelė tinka tik vienai ar dviem....
Lavrinovičius po pralaimėjimo turkams:
“… blogiausia, kad ir jie žinojo. Jie irgi ruošėsi""
Mes kasdien išeinam į karą,
Mes žinom, kuo džiaugtis, kuo ne.
Visi norim virš saulės pakilti,
Kai aplink be sparnų dauguma.
Kas mums trukdo, mes jaučiam ir žinom,
Jaučiam dėmesį savo vardan.
Tik nedrįstam akių pakelti,
Pasakyti: „Ne draugas tu man“.
Nebuvai tu šalia, kai reikėjo
Savo tikslą ir garbę apgint.
Tu plaukei pasroviui, mes prieš vėją,
Ėjom viską užmiršę mirt.
Mūsų kelias per kalnus ir jūrą,
Baltai juodas jis, juodai baltas.
Tu žinai, jame vietos nebūna
Tam, kuris kažkuo kaltas.
Kas mums trukdo, mes jaučiam ir žinom,
Jaučiam dėmesį savo vardan.
Tik nedrįstam akių pakelti,
Pasakyti: „Ne draugas tu man“.
Nebuvai tu šalia, kai reikėjo
Savo tikslą ir garbę apgint.
Tu plaukei pasroviui, mes prieš vėją,
Ėjom viską užmiršę mirt.
--
Airija
Ką tik visuotiniu tinklu gavau slaptą istorinę pažymą:
1410 metų liepos 14 dienos vakaras netoli Griunvaldo (Žalgirio). Prie laužo tyliai sėdi žemaičių kariai ir ruošiasi rytdienos mūšiui. Jie neskubėdami ardo iš priekio savo vielinius šarvuotus marškinius ir vėl juos suriša paprastu siūlu. Paskui skydų viršuje daro dideles plačias įpjovas ir dailiai užlipdo jas duonos minkštimu. Visi susikaupę darbuojasi nekreipdami dėmesio į kitų pulkų narius, kurie matydami tokį užsiėmimą gūžčioja pečiais ir sukinėja pirštus prie smilkinių.
Po Žalgirio mūšio vokiečių kronikos rašė. ”Ir tada iš miško rėkdami lyg velniai išlėkė pagonių žemaičių pulkai. Jie iš įsiučio dantimis graužė skydus lyg duoną ir lengvai lyg ploną medžiagą plikomis rankomis draskė storus grandininius marškinius ant krūtinių. Vokiečių riteriai, pamatę tą vaizdą, paklaikę iš baimės leidosi bėgti…”
